Mėnesio archyvas: balandžio 2010

Kaip mes išsiliejame ant netikrų kaltininkų, negalėdami apkaltinti tikrųjų (4, I)

Vienas mūsų ponų, kurį vargino sunkūs podagros priepuoliai, spaudžiamas gydytojų visiškai nebenaudoti sūdytos mėsos, įprato jiems šmaikščiai atsikirsti, jog, kankinamas stipraus skausmo, jis nori ant ko nors išsilieti, ir, jam rėkiant bei plūstant tai dešrą, tai jaučio liežuvį ar kumpį, iškart palengvėja.

Ir iš tiesų, taip kaip mus nuvilia smūgiui pakelta ranka, jei ji nepasiekia taikinio ir mūsų pastangos nueina perniek; taip kaip peizažas, tam, kad jis trauktų akį, neturi driektis be krašto į tolį, bet priešingai, tam tikru atstumu turi turėti ribą kaip atramą, Skaitykite toliau

Apie liūdesį (2, I)

Esu iš tų, kuriems šis jausmas pernelyg svetimas. Nei jis man patinka, nei jį vertinu, ne taip, kaip visas pasaulis, lyg susitaręs, kuo nuolankiausiai jį garbina. Jie liūdesiu pagražina išmintį, dorybę ir sąžinę: koks kvailas ir bjaurus papuošalas. Italai itin taikliai tuo pačiu žodžiu pavadino ir pyktį[1]. Kadangi šis jausmas visuomet būna tik žalingas ir neapgalvotas, stoikai, manydami jį esant žemu ir niekingu, savo pasekėjams draudžia jam atsiduoti[2]. Skaitykite toliau

Aistra ar Dorybė

Jaunystėje Heraklį, graikų dievo Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnų, aplankė dvi nimfos: Aistra ir Dorybė. Jos pasiūlė jaunuoliui pasirinkti tarp malonaus, lengvo gyvenimo ir sunkaus, bet šlovingo. Heraklis pasirinko pastarąjį. Kodėl? Vieno atsakymo nėra, galime tik spėlioti: galbūt malonus ir lengvas jam pasirodė būsiąs nernelyg nuobodus, galbūt jis norėjo išgyventi pilnakraujį gyvenimą ir pajusti išties nusipelnytos šlovės skonį… Kiekvienas žmogus turi teisę į šį pasirinkimą ir jį atlieka vienu ar kitu savo gyvenimo etapu. Bet ar daugelis renkasi Heraklio kelią? O gal pasiryžimą eiti dorybės keliu aistrų nimfa sumenkina ir vilioja savais malonumais? O sykį pajutus lengvo gyvenimo skonį labai sunku sugrįžti prie dorybių vedamo sunkaus ir vingiuoto takelio. Skaitykite toliau