Aistra ar Dorybė

Jaunystėje Heraklį, graikų dievo Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnų, aplankė dvi nimfos: Aistra ir Dorybė. Jos pasiūlė jaunuoliui pasirinkti tarp malonaus, lengvo gyvenimo ir sunkaus, bet šlovingo. Heraklis pasirinko pastarąjį. Kodėl? Vieno atsakymo nėra, galime tik spėlioti: galbūt malonus ir lengvas jam pasirodė būsiąs nernelyg nuobodus, galbūt jis norėjo išgyventi pilnakraujį gyvenimą ir pajusti išties nusipelnytos šlovės skonį… Kiekvienas žmogus turi teisę į šį pasirinkimą ir jį atlieka vienu ar kitu savo gyvenimo etapu. Bet ar daugelis renkasi Heraklio kelią? O gal pasiryžimą eiti dorybės keliu aistrų nimfa sumenkina ir vilioja savais malonumais? O sykį pajutus lengvo gyvenimo skonį labai sunku sugrįžti prie dorybių vedamo sunkaus ir vingiuoto takelio.

Vienoje savo esė prancūzų filosofas M. de Montenis prieina išvados, jog žmonės, negalėdami ar nepajėgdami realizuoti tikrųjų savo pojūčių, ima apgaudinėti save, susikurdami iliuzijas, paviršutiniškus jausmus. Kaip pavyzdį jis pateikia graikų filosofo Plutarcho nuomonę, kad žmonės, itin besižavintys mažais šuneliais ir beždžionėlėmis, taip realizuoja savo įgimtą poreikį mylėti, tikrąjį jausmą pakeisdami paviršutinišku prisirišimu. Montenis taip pat teigia, kad, neturėdama kuo užsiimti, siela sudirgsta ir, nepatenkinta, atsisuka prieš žmogų. Norėdamas išvengti tokios situacijos, žmogus nuolat užima sielą keldamas jai įvairiausius tikslus, kurių ji galėtų siekti, veikti. Taip žmogus, įsivaizduodamas, kad yra labai užsiėmęs, nuramina savo sielą, nepaisant to, kad ta veikla kartais tik susikurtas tuščiaviduris oro burbulas.

Taigi, žmogus linkęs tikrąsias vertybes pakeisti paviršutiniškomis, sunkesnį kelią, vedantį į tikrą laimę išmainyti į daug lengvesnį, tačiau klystkelį.

Šios senos, laiko patikrintos tiesos vis dar aktualios ir mūsų nūdienai. Jos pasireiškia įvairiausiose gyvenimo srityse, iš kurių čia paminėsiu vos keletą.

Kad ir šių metų nacionalinio diktanto tekstas apie partizaną Dzūką. Teko skaityti komentarų iš užsienio lietuvių pusės, jog tekstas galbūt nekorektiškas ir neteisingas emigravusiųjų atžvilgiu. Mano manymu, abeji čia teisūs. Tiek partizanai, verčiau pasirinkę kovą ir žūtį dėl Tėvynės laisvės, nei pasyvumą. Tiek ir tie, kurie emigravo ton Amerikon. Jie taip pat atliko didelį darbą, tik pasirinko kitokį kovos pobūdį, padarė tai, ko negalėjo žmonės, likę Lietuvoje. Dauguma ir dabartinių emigrantų yra neetatiniai Lietuvos ambasadoriai, jie skleidžia žinias apie Lietuvą aplink gyvenantiems žmonėms įvairiuose žemės kampeliuose. Suprantama, kiekvienas į situaciją žvelgia iš savos varpinės. Tik svarbiausia, kad ir kur žmogus bebūtų, ką beveiktų, nepamirštų tikrųjų vertybių, neužgožtų tikrųjų savo pojūčių.

Apsidairius aplink, lengvo ir malonaus gyvenimo nedaug. Visam kam reikia daugiau ar mažiau pastangų. Sunkumų neretai baiminamasi. Puikus pavyzdys, pasaulį užklupusi ekonominė krizė. Lietuvoje itin daug apie ją kalbama, diskutuojama, rengiami mitingai, kyla riaušės. Vėlgi, žmonės, prisikūrę pasakiškų oro pilių, paviršutiniškų vertybių, staiga atsidūrę realybėje ir, sunkumų akivaizdoje, lieja savo nepasitenkinimą, vietoj to, kad kukliai ir kantriai pereitų šią akmenuotą kelio atkarpą. Juk ir Argonautai, Jasono vedami ieškoti aukso vilnos, norėdami ją rasti, turėjo patirti daugybę išbandymų ir pavojų. Taip ir pasakose, kuriose neretai žmonėms reikia atlikti įvairiausius darbus, norint pasiekti taip trokštamo tikslo. Taip ir Eglė, žalčių karalienė, norėdama pareiti aplankyti namiškių, turėjo įvykdyti neįmanomas užduotis. Deja, jos namiškiai nuėjo lengviausiu keliu – nužudydami žaltį. Laimės tai neatnešė niekam.

Kitas tipiškas pavyzdys – santuokų nepatvarumas. Statistika rodo, jog Lietuvoje daug skyrybų. Galima svarstyti to priežastis įvairiais požiūriais. Bet vėlgi, norėtųsi ir čia įžvelgti žmonių polinkį į paviršutiniškumą, ėjimą lengviausiu keliu. Kartais skyrybos įvyksta dėl visiškų smulkmenų, šeimą užklupus pirmiesiems sunkumams. Be abejo, lengviausia yra pabėgti nuo problemų, užsimiršti. Tačiau ar tai atves prie tikrosios laimės? Ar ramiai galėsime užmigti, žinodami, jog tą dieną viską padarėme tinkamai?

Eiti lengviausiu keliu daug paprasčiau. Tik, prisiminus Montenį, siela nerimsta, kai neturi veiklos ir tikslo. Vieni žmonės išsikelia sau tikslą greitai praturtėti, imasi bet kokių priemonių, verčiasi per galvą, o jų pastangų rezultatas priklauso tik jiems vieniems ir to laukto pasitenkinimo tikrai neneša. Kiti žmonės siekia aukštų postų. Dėl ko? Dažniausiai dėl garbės. Bet ar užėmus aukštą postą iš karto tampama gerbiamu? Apie tai niekas nesusimąsto. Visų pirma turi įrodyti žmonėms, kad esi vertas užimamų pareigų, tapti autoritetu, tuomet tikėtis, kad aplinkiniai tave gerbs. Jei esi išsikovojęs autoritetą vienoje srityje, atėjęs į naują sritį turi pradėti viską iš naujo ir įrodyti, kad ir čia esi lygiai toks pat talentingas. Tai taikytina ir politikos naujokams. Viskam reikia pastangų, visa, kas pasiekta atmestinai, greitai baigiasi.

Publikuota “Šeimininkėje”, 2009 m. vasario 4-10 d., Nr. 5 (879).

Parašykite komentarą