Apie dykinėjimą (I, 8 )

Mes pastebim, kad apleistos trąšios ir derlingos žemės veikiai apželia laukinėm ir nenaudingom žolėm, todėl, norėdami naudoti savoms reikmėms, laukus turime nuolat dirbti ir apsėti mums reikalingomis sėklomis. Taip pat regim, kaip moterys pastodamos iš savęs, gimdo tik beformius mėsos gabalus, o tam, kad susilauktų sveikų ir stiprių palikuonių, reikia jas apvaisinti kitoniška sėkla[105].

Taip yra ir su mūsų protu, jei neužimam kuo nors, kas jį pažabotų ir sutramdytų, jis nevaldomas ima blaškytis tai šen, tai ten po bekraščius vaizduotės tolius

Sicut aquae tremulum labris ubi lumen ahenis

Sole repercussum, aut radiantis imagine lunae

Omnia pervolitat late loca, iamque sub auras

Erigitur, summique ferit laqucaria tecti[106].

ir nėra tokių kvailysčių bei pramanų, kurių jis tokioje būsenoje neišgalvotų.

velut aegri somnia, vanae

Finguntur species[107].

Siela, neturėdama užsibrėžto tikslo, paklysta, kadangi, kaip sakoma, kas yra visur, to nėra niekur.

Quisquis ubique habitat, Maxime, nusquam habitat[108].

Pastaruoju metu, užsidaręs savo namuose aš nusprendžiau, kad daugiau nieko neveiksiu ir visą laiką skirsiu tik poilsiui, taip ramybėje praleisdamas tą trumpą laiko tarpą, kurį man dar liko nugyventi. Tuomet man atrodė, kad aš savo protui negaliu įteikti geresnės dovanos, kaip tik leisti patinginiauti, pabendrauti su pačiu savimi, pamąstyti ir atsiduoti tik sau. Tikėjausi, kad nuo šiol tai padaryti jam bus kur kas lengviau, juk per laiką jau nusistovėjęs, subrendęs.

Vis tik dabar aš suprantu, jog,

variam semper dant otia mentem[109]

priešingai, nevaldomas, tarytum ištrūkęs žirgas, protas šimtą kartų daugiau prisidaro sau žalos, nei darbuodamasis kitų labui. Jis man pateikia daugybę  be jokios tvarkos sumestų chimerų ir fantastinių būtybių kaugių, kad laisvalaikiu norėdamas peržiūrėti jų nesąmoningumą ir keistumą, aš pradėjau jas aprašinėti, tikėdamasis, kad, su laiku, mano protas pats savęs susigės.

[105] Ši mintis randama jau pas Plutarchą, „Vedybų priesakuose”, 45.

[106] „Kai bronzinėj vazoj vandens paviršius,/ Drebėdamas atspindi saulę, blizgesį mėnulio,/ Šviesa aplink visur pasklinda vis kildama aukštyn/ Kol paliečia viršuj panelį lubų”. Vergilijus, „Eneida”, VIII, 22 ir kt.

[107] „Kaip ligonio sapnus,/ Bergždžias fantazijas pramano”. Horacijus,  „Apie poezijos meną”, 7.

[108] „Kas gyvena visur, Maksimai, tas niekur negyvena”. Marcialis, „Epigramos”, VII, 73. Šią eilutę Montenis pats išvertė iš lot.k. prieš cituodamas.

[109] „Dykinėjimas išblaško protą į visas puses”. Lukanas, IV, 704.

Parašykite komentarą