Apie liūdesį (2, I)

Esu iš tų, kuriems šis jausmas pernelyg svetimas. Nei jis man patinka, nei jį vertinu, ne taip, kaip visas pasaulis, lyg susitaręs, kuo nuolankiausiai jį garbina. Jie liūdesiu pagražina išmintį, dorybę ir sąžinę: koks kvailas ir bjaurus papuošalas. Italai itin taikliai tuo pačiu žodžiu pavadino ir pyktį[1]. Kadangi šis jausmas visuomet būna tik žalingas ir neapgalvotas, stoikai, manydami jį esant žemu ir niekingu, savo pasekėjams draudžia jam atsiduoti[2].

Pasakojama, kad Psamenitas, Egipto karalius, nugalėtas ir įkalintas Kambyzo, Persijos karaliaus, pamatė savo dukterį, taip pat pakliuvusią į nelaisvę, kuomet ši, pasiųsta parnešti vandens, ėjo pro šalį vilkėdama tarnaitės drabužiais. Bet, nepaisant to, kad šalia stovėję draugai aimanavo ir verkė, Psamenitas stovėjo nejudėdamas ir nebylus, nuleidęs akis į žemę. Lygiai taip jis elgėsi ir matydamas sūnų, vedamą mirti. Tačiau, pastebėjęs belaisvių tarpe vieną iš savo namiškių[3], jis ėmė daužyti sau galvą ir reikšti begalinį sielvartą[4].

Galėtumėm šią istoriją palyginti su tąja, kuri neseniai nutiko vienam mūsų kunigaikščiui[5]. Trente, kur tuo metu lankėsi, jis sužinojo apie savo vyresniojo brolio[6], visos giminės ramsčio ir garbės, mirtį; po kiek laiko jam pranešė apie jaunesniojo brolio[7] netektį, antrąją šeimos viltį. Pavyzdingai tvirtai ištvėręs tuos du smūgius, po kelių dienų, mirus vienam jo žmonių, kunigaikštis šios nelaimės nebeištvėrė ir, praradęs dvasios tvirtumą, pasidavė skausmui ir širdgėlai, tuo suteikdamas kai kam priežastį manyti, jog jį palietė tik paskutinysis likimo smūgis. Tačiau iš tiesų, jo sielvartui tetrūko šio paskutinio lašo, kad perpildytų kantrybės taurę.

Būtų galima, manyčiau, šį pasakojimą lyginti su ankstesniuoju, jei ne Psamenito atsakymas Kambyzui į klausimą, kodėl šis išliko bejausmis, matydamas apgailėtiną dukters ir sūnaus likimą, tuo tarp kai taip giliai paėmė į širdį jo draugą ištikusią dalią: “Paskutinįjį skausmą galima išreikšti ašaromis, bet pirmųjų dviejų neįmanoma išreikšti niekaip”.

Šioje vietoje ko gero reikėtų taip pat prisiminti vieno senovės dailininko[8] išradimą, kuomet jam reikėjo pavaizduoti dalyvaujančiųjų Ifigenijos aukojime susikrimtimą, atsižvelgiant į tai, ką kiekvienam reiškė šios gražios nekaltos mergelės mirtis. Išnaudojęs visus savo meistriškumo sugebėjimus, bet dar turėdamas nutapyti mergelės tėvą, jis pavaizdavo jį uždengtu veidu, tarytum jokia išraiška negalėtų atspindėti tokios širdgėlos.

Štai kodėl poetai vaizduoja nelaimingąją motiną Niobę, praradusią septynis sūnus, o vėliau ir tiek pat dukterų, galiausiai virtusią uola

Diriguisse malls[9],

kad išreikštų tą niūrų, nebylų, kurčią stulbesį, kuris pribloškia mus slogiems įvykiams užklupus ir ne mūsų jėgoms tai iškęsti.

Išties, sielvartas, pasiektęs epogėjų, užvaldo visą sielą, pakirsdamas jos veikimo laisvę. Taip mums nutinka sužinojus siaubingą naujieną, mes jaučiamės prigauti, sustingę, be gebėjimo atlikti mažiausią judesį, tačiau po kurio laiko, sielai pratrūkus ašaromis ir aimanomis, rodos, ji vėl to truputį nusimeta ją kausčiusias grandines, išsilaisvina, pragiedrėja ir nebejaučia jokių suvaržymų,

Et via vix tandern voci laxata dolore est[10].

Tuo metu, kai karalius Ferdinandas kariavo prieš karaliaus Jono našlę Budos apylinkėse, vokiečių karvedys Reišakas, pamatęs parnešant vieno raitelio kūną, kurį visi pastebėjo itin pasižymėjus aršaus susirėmimo metu, apgailėjo jo drauge su visais; vis tik, vedini smalsumo sužinoti, kas jis toks, kareiviai nuėmė raitelio šarvus ir Reišakas išsyk pažino savo paties sūnų; aplinkiniams raudant, tik jis vienas stovėjo nebyliai, nepraliedamas nei vienos ašaros, neatitraukdamas nuo sūnaus akių, kol sielvarto perviršis pakirto jo gyvybines jėgas ir jis krito žemėn negyvas[11].

Chi puo dir com’ egli arde, e in piccioi fuoco[12],

teigia įsimylėjėliai, norėdami išreikšti nepakeliamą aistrą.

misero quod omnes

Eripit sensus mihi. Nam simul te,

Lesbia, aspexi, nihil est super mi

Quod loquar amens.

Lingua sed torpet, tenuis sub artus

Flamma dimanat, sonitu suopte

Tinniunt aures, gemina teguntur

Lumina nocte.[13]

Taigi, tomis akimirkomis, kuomet mus užvaldo pati beprotiškiausia ir karščiausia aistra, nepajėgiame išsakyti nei savo aimanų, nei įtikinėjimų: mūsų siela apsunkusi nuo gilausių minčių, kūnas bejėgis, sunykęs iš meilės.

Kartais, pačiame meilės malonumų įkarštyje, apima netikėtas silpnumas, palaipsniui, pačioje aistros viršūnėje, peraugantis į ledinį šaltumą, kas nustebina įsimylėjėlius[14]. Visos aistros, kurios leidžiasi skanaujamos ir mėgiamos, tėra pusėtinos.

Curae leves loquuntur, ingentes stupent[15].

Netikėtai užklupęs džiaugsmas mus paveikia lygiai taip pat.

Ut me conspexit venientem, et Troia circum

Arma amens vidit, magnis exterrita monstris,

Diriguit visu in medio, calor ossa reliquit,

Labitur, et longo vix tandem tempore fatur[16].

Kadaise romėnė moteris numirė iš džiaugsmo, pamačiusi grįžtantį sūnų po pralaimėjimo mūšyje prie Kanų[17]; tiek Sofoklis[18], tiek tironas Dionisijas[19] krito negyvi iš laimės; Talva[20] mirė Korsikos saloje skaitydamas apie Romos senato jam suteiktas malones. Pavyzdžių randame ir mūsų laikais, kaip antai popiežius Leonas X, sužinojęs apie Milano paėmimą, ko jis be galo troško, patyrė tokį džiaugsmo priepuolį, kad, susirgęs karštine, netrukus atsisveikino su šiuo pasauliu[21].

Ir kaip senieji autoriai teisingai pastebėjo, visus pralenkianti žmogaus kvailumo išraiška atsispindi pasakojime apie Diodorą Dialektiką, kuris mirė staiga, patyręs siaubingą gėdą savo paties mokykloj[22], dalyvaujant didelei auditorijai žmonių, kuomet nesugebėjo paneigti jam pateikto argumento.

Mane tokios audringos emocijos mažai jaudina. Iš prigimties nesu labai sentimentalus, be to, samprotavimų pagalba, aš kasdien storinu savo nejautrumo kiautą.


[1] Itališkai “tristezza” reiškia tiek blogą nuotaiką, tiek pyktį.

[2] Pagal šventąjį Augustiną, “Apie Dievo valstybę”, XIV, 82.

[3] Kažką iš savo namų (domus), draugą.

[4] Pasakojimas pasiskolintas iš Herodoto, III, 14.

[5] Karolis de Gizas, Lotaringijos kardinolas.

[6] Kunigaikštis Pranciškus de Gizas, kurį nužudė Poltro de Mėrė 1563 m. vasario 24 d.

[7] Kliuni vienuolyno abatas, miręs 1563 m. kovo 6 d.

[8] Timantas, Atėnų dailininkas. Ši istorija daugelį kartų pasakota senųjų autorių, kaip ir Cicerono “Oratoriuje”, XXII. Ji taip pat dažnai cituota XVI-ame amžiuje.

[9] “Suakmenėjusią iš sielvarto”, iš Ovidijaus “Metamorfozių, VI, 304.

[10] “Ir vargais negalais sielvartas leido prasiveržti balsui”, iš Vergilijaus “Eneidos”, XI, 151.

[11] Iš Paolo Džovijo “Historiae sui temporis” (1553 m. leidimo) XXXIX. 1595 m. leidimo variantas nežymiai skiriasi: “Karaliui Ferdinandui kariaujant prieš karaliaus Jono našlę, susidūrimo Budos apylinkėse metu, vienas raitelis itin atkreipė dėmesį savo nepaprasta narsa. Visi jį garbstė ir apgailėjo jam žuvus, tačiau niekas nežinojo kas jis toks, net vokiečių senjoras Reišakas, sužavėtas tokia kareivio drąsa. Iš smalsumo jis prisiartino prie ką tik atgabento kūno, kad sužinotų kas gi buvo tas narsuolis, ir štai, nuėmus šarvus, jis pažino savo paties sūnų. Tai dar labiau padidino visų gailestį, tik Reišakas stovėjo be žado, nemirktelėdamas, įsmeigęs akis į sūnaus kūną, kol sielvarto perviršis pakirto jo gyvybines jėgas ir jis krito žemėn negyvas”.

[12] “Tas, kuris žodžiais pajėgia apsakyti liepsnojančią meilę, maža, išties, teturi ugnies.” Petrarka, CXXXVII sonetas.

[13] Nelaimėlis esu,/ Apleistas pojūčių visų! Nes vos tave tik išvystu,/ O, Lesbija, iškart aš protą prarandu,/ Ištart žodelio negaliu. /Sustingo man visai liežuvis,/ Liepsna išsklido mano kūne,/ Ausis užvaldė ūžesys,/ Tamsa užmerkė man akis. Katulas, III, 5.

[14] “…ir kas man pačiam nesvetima”, priduriama 1588 m. leidime.

[15] “Tik menkas sielvartas plepus, tuo tarpu liūdesys gilus palieka nebylus”, iš Senekos, “Fedros”, II, III, 607.

[16] “Vos tik ji mane pastebėjo ir pamatė aplink trojėnų karius, pasimetus, apstulbus ji stovėjo įsmeigusi žvilgsnį, kol šiluma apleido jos kaulus ir ji nualpo ilgai neatgaudama žado.” Iš Vergilijaus “Eneidos”, III, 306.

[17] Šie pavyzdžiai jau buvo surinkti senųjų autorių (žr. Aulą Gelijų, “Atikos naktys”, III, 15; Valerijų Maksimą, IX, 12) ir Renesanso kompiliatorių, kaip antai Ravizijaus Tekstoro “Dirbtuvėje” (1503).

[18] Pagal Plinijų, “Gamtos istorija”, VII, 54 ir Valerijų Maksimą, IX, 12.

[19] Pagal Plinijų, ten pat.

[20] Pagal Valerijų Maksimą, IX, 12.

[21] Paimta iš Gvičiardinio, “Italijos istorijos”, 1568 m. leidimo, XIV.

[22] Plinijus, “Gamtos istorija”, VII, 54.

Publikuota “Literatūroje ir mene” 2009 m. vasario 20 d. Nr. 8.