Ar esame normalūs būdami panašūs į kitus? (pagal Seneką)

„Didžiausios nesėkmės ištinka todėl, kad derinamės prie kitų nuomonės, nusprendę, jog geriausias yra tas daiktas, kuriam visi pritaria“, – kadaise rašė Seneka.

Iš tiesų, žmonių visuomenė yra viena didelė banda, linkusi pasiduoti daugumos nuomonei. Juk jei visi aplinkui teigs, jog privalai įsigyti automobilį, tu jį žūtbūt turėsi iš kažkur paimti, net jei jis tau visiškai nereikalingas ir puikiausiai gali apsieiti su dviračiu ar viešuoju transportu. Automobilis tik primityvus pavyzdys. Ši taisyklė galioja visose gyvenimo srityse.

Gyventi taip gal ir lengviau, nereikia nieko mąstyti, kiti nusprendžia už tave, kad šią vasarą visi rengsis geltonai ar atostogaus Bulgarijoje.

Kaip bebuvę, iš bandos būrio visuomet atsiranda vienas ar keli, kurie bando kaišioti galvas ir mėtyti pagalius į ratus. Mat jiems nepakeliui su banda ir jie nori išreikšti save, prieštarauti masei: pavyzdžiui, rengtis tik juodai, išpažinti pagonybę, domėtis žvaigždėmis… Į tokius egzempliorius yra žiūrima gana atsargiai, niekada nežinai ko iš jų laukti, jie neprognozuojami.

Siekdami paprastesnio gyvenimo, bei nenorėdami jaustis baltomis varnomis, žmonės pritampa prie daugumos. Pastebėkime žmogaus vystymosi etapus. Vaikas atranda save, jį supantį pasaulį, viskas jam atrodo nuostabu, nauja. Tačiau pasiekęs paauglystės laiką, jis netikėtai subręsta, kitom akim apsidairo aplinkui, palieka pasakas kažkur toli toli ir susiduria su realiuoju suaugusiųjų pasauliu. Kokia būna jų primoji reakcija? Atmetimas. Prieštaravimas viskam kas eina prieš jų prigimtį, valią. Šis periodas anksčiau ar vėliau „praeina“. O praeina jis labai paprastai, jaunuolis supranta, kad jei nori įsitvirtinti toje visuomenėje, kurioje gyvena, privalo prie jos pritapti, susitapatinti su ja, tuo pačiu prarasdamas, paaukodamas dalį savasties.

Dažniausiai nusistovėjusios dogmos ir tabu tiesiogiai proporcingi bendruomenės narių skaičiui. Kuo gyvenvietė mažesnė, tuo mažiau individo pasireiškimo laisvės, tuo brandesnė ir tvirtesnė yra bendra nuomonė, kurios paisoma vien dėl to, kad bijoma likti Mikučio kvailučio vietoje. Galima įsivaizduoti mažo kaimelio jaunuolį, sumąsčiusį pagroti gitara centrinėje miestelio aikštėje bei prieš save pasidėjusį kepurę smulkiems pinigams. Reiktų labai daug drąsos tam pasiryžti.

Lietuvoje labai populiaru kalbėti apie gėjus ir lesbietes, juos visuotinu sutarimu peikti ir neigti. Kas gi nutiktų, jei mieste du jaunuoliai nesivaržydami išreikštų jausmus vienas kitam atviroje viešoje vietoje, arba jei pasaką „Apie du karalius“ vaikams parodytų per televiziją? O štai Olandijoje nieko neatsitinka, nes tai kasdienybė, tokia daugumos nuostata. Kuo daugiau žmonių, tuo mažesnė kontrolė, tuo didesnė laisvė rinktis.

Neišduoti savęs bandant ieškoti to tikrojo kelio gyvenime yra be galo sunku. Nuo vaikystės lankant tuos būrelius, kurie populiariausi, vėliau pasirenkant tokią specialybę, kuri geriausiai apmokama, gyvenant tame miesto rajone, kuris yra prestižiškiausas, žmonės vaikšto svetimais takais, bijodami kitų nuomonės, tikėdamiesi kitų palankaus įvertinimo, galbūt draugystės, pagarbos.

Masinė kultūra nėra ta panacėja, kurios reikėtų siekti. Brandi visuomenė įmanoma tik įvairovėje. Kiekvienas žmogus turi teisę išreikšti savo polinkius, gebėjimus ir juos pritaikyti tos visuomenės, kurioje gyvena, poreikiams. Bandymas eiti prieš savo valią, nemėgstamas darbas, atstumiantis gyvenimo stilius silpnina bendruomenę, taip atsiranda žaizdos, kurios kraujuodamos pridaro daug daugiau žalos, nei atneša naudos.

Parašykite komentarą