Būti kitur

Jauskite savo gyvenimą čia ir dabar, mokoma spiritualinėje literatūroje. Neužbėkite gyvenimui už akių, nesiveržkite į ateitį, o džiaukitės esama akimirka, buvimu.

Kartais pavyksta susikaupti, apsičiupinėti, bet vėl ir vėl nusivylusiu protu stengiuosi pabėgti nuo gelmės, išnirti į paviršių ir plūduriuoti ten nelyginant iš popieriaus išlanktytas laivelis, kuris blaškosi pagal vėjo kryptį. Per sunku būti čia ir dabar. Per sunku išlaikyti sielą tame absurdiškame tikrovės ir realybės lygmenyje. Juk taip norisi ištrūkti iš fizikinių gniaužtų, kad krentant neskaudėtų, kad įsipjovus nekraujuotų… Sako grįžk į realybę, neskrajok padebesiais, apsidairyk aplinkui. O kas jeigu debesys man kaip ir tam vieno Bodlero eilėraščio lyriniam herojui – patys mylimiausi?

Grįžus į realybę kirba viena mintis: aš dar esu, aš dar esu, o kaip bus kitą akimirką? Lengviau apie tai negalvot, bet negaliu, pakanka to, kad tūkstančiai aplink negalvoja. Sako reikia džiaugtis gyvenimu, kai numirsi – bus po laiko. Aš džiaugtis moku, bet tik ne čia ir tik ne dabar, o ten kažkur, kur susitinka sielos, kur neegzistuoja nei laikas, nei erdvė – svajonėse. Tik ten aš esu tuo kuo esu ir niekas o niekas nežiūri į mane priekaištingu žvilgsniu, neteisia ir nesmerkia už tai, jog nesilaikau įsikibus šio pasaulio tuštybės.

Man tai ir yra tikrasis savęs pažinimas, o ne sėdint lotoso pozoje, užmerktomis akimis bandant susijungti su likusiais savo dvasiniais kūnais… Teturiu jį vieną, slampinėjantį šios planetos užkaboriais ir klausinėjantį savęs ką aš čia veikiu. Man gimstant sielą integravo į kūną, gal už papildomą mokestį, bet sako, esą taip patogiau gyventi, mat nebereikia papildomų laidų, jungčių ir kitokių techninių detalių. Turiu tiesioginį priėjimą prie svajonių ir anapusybės. Tik nuolat turiu jį ginti nuo materijos fanatikų, kurie tiki tik tuo, ką mato ar gali paliesti. Jie nuolat kėsinasi iš manęs atimti tą vienintelį džiaugmo šaltinį ir pasmerkti žemiškoms kančioms.

Kaip sunku pakęsti minią, triukšmą. Jie užgožia sielos tylą ir imi jos nebegirdėti. Susilieji į kūnų jūrą, vediną vieno bendro potyrio – nepaaiškinamo džiaugmo, euforijos, bet tai jau nebesi tu – tai savęs praradimas, susitapatinimas su kitais. Visais laikais atsiskyrėliai būdavo vadinami išminčiais, nes tik iš savęs kalbantys žmonės gali kalbėti tiesos vardu. O mechaninis lūpų judinimas, kartojant svetimas mintis, žmogų ir toliau laiko įspraustą siaurame tunelyje, kuriuo jis klupdamas kapanojasi į priekį be jokios savivokos nei kada prieis galą, nei ar iš vis tas galas yra.

Žmonės tokie užsiėmę, kad nebelieka laiko būčiai kitur. Jo vos ne vos užtenka buvimui čia ir dabar. O čia ir dabar inirtingai plečiasi sulig globalizacija. Paskui skundžiamasi, kad menksta žmonių dvasingumas, laiką ir erdvę užkariauja visagalis vartojimas.

Parašykite komentarą