Temos Archyvai: Vertimai

Nerval „El desdichado“

Nerval (tikroji pavardė Labrunie) (1808-1855) žavėjosi Plejados poetų išaukštintomis poetinėmis formomis: elegijomis, sonetais, odėmis, domėjosi XVI a. poezija, kas, be abejo, turėjo įtakos ir jo paties kūrybai. Jis pasižymėjo kaip puikus vertėjas, išvertė Goethe’s „Faustą“, Heine’s eiles. Bičiuliavosi su Teophile Gautier, Alexandre Dumas, su kuriuo kartu dalyvavo itin bohemiško pobūdžio literatų grupėje Mažasis Senaklis, kuri galiausiai išvirto į „Hašišininkų klubą“.  Nerval poezijoje dominuoja romantinis deizmas, jis jautė aistrą „dvasių pasaliui“. Nuo 1851 m. iškentė eilę nervinių priepuolių, kurie 1855 m. baigėsi savižudybe. Skaitykite toliau

Kaip mes išsiliejame ant netikrų kaltininkų, negalėdami apkaltinti tikrųjų (4, I)

Vienas mūsų ponų, kurį vargino sunkūs podagros priepuoliai, spaudžiamas gydytojų visiškai nebenaudoti sūdytos mėsos, įprato jiems šmaikščiai atsikirsti, jog, kankinamas stipraus skausmo, jis nori ant ko nors išsilieti, ir, jam rėkiant bei plūstant tai dešrą, tai jaučio liežuvį ar kumpį, iškart palengvėja.

Ir iš tiesų, taip kaip mus nuvilia smūgiui pakelta ranka, jei ji nepasiekia taikinio ir mūsų pastangos nueina perniek; taip kaip peizažas, tam, kad jis trauktų akį, neturi driektis be krašto į tolį, bet priešingai, tam tikru atstumu turi turėti ribą kaip atramą, Skaitykite toliau

Apie liūdesį (2, I)

Esu iš tų, kuriems šis jausmas pernelyg svetimas. Nei jis man patinka, nei jį vertinu, ne taip, kaip visas pasaulis, lyg susitaręs, kuo nuolankiausiai jį garbina. Jie liūdesiu pagražina išmintį, dorybę ir sąžinę: koks kvailas ir bjaurus papuošalas. Italai itin taikliai tuo pačiu žodžiu pavadino ir pyktį[1]. Kadangi šis jausmas visuomet būna tik žalingas ir neapgalvotas, stoikai, manydami jį esant žemu ir niekingu, savo pasekėjams draudžia jam atsiduoti[2]. Skaitykite toliau