Kaip mes išsiliejame ant netikrų kaltininkų, negalėdami apkaltinti tikrųjų (4, I)

Vienas mūsų ponų, kurį vargino sunkūs podagros priepuoliai, spaudžiamas gydytojų visiškai nebenaudoti sūdytos mėsos, įprato jiems šmaikščiai atsikirsti, jog, kankinamas stipraus skausmo, jis nori ant ko nors išsilieti, ir, jam rėkiant bei plūstant tai dešrą, tai jaučio liežuvį ar kumpį, iškart palengvėja.

Ir iš tiesų, taip kaip mus nuvilia smūgiui pakelta ranka, jei ji nepasiekia taikinio ir mūsų pastangos nueina perniek; taip kaip peizažas, tam, kad jis trauktų akį, neturi driektis be krašto į tolį, bet priešingai, tam tikru atstumu turi turėti ribą kaip atramą,

Ventua ut amittit vires, nisi robore densae

Occurrant silvae, spatio diffusus inani[1].

taip man rodos ir siela, sukrėsta ir sujaudinta, pasiklysta savyje, kai jai nepateikiame grobio: jai visuomet reikia pasiūlyti ką nors, į ką ji galėtų remtis ir veikti.

Apie tuos, kurie itin žavisi beždžionėlėmis ir šuniukais, Plutarchas atsiliepia taip: tam, kad mūsų įgimtas poreikis mylėti, neradęs tikrojo savo pašaukimo, nedūlėtų veltui, susikuria sau apgaulingą ir netikrą prisirišimą[2]. Mes pastebim, iš tiesų, jog siela, apakinta savo aistrų, verčiau susidaro klaidingus ir netikroviškus įsivaizdavimus, kartais net prieš savo įsitikinimus, kad tik neliktų neveikli.

Lygiai taip elgiasi ir laukiniai žvėrys, nukreipdami savo pyktį į akmenį ar į geležį, kurie juos sužeidė, ir keršydami už skausmą, kurį jaučia, kandžioja patys save.

Pannonis haud aliter post ictum saevlor ursa,

Cum iaculum parva Libys amentavit habena

Se rotat in vulnus, telumque Irata receptum

Impetit, et secum fugientem circuit hastam[3].

Kokių tik priežasčių neprisigalvojame, kad paaiškintume mus ištikusias nelaimes? Ko tik neapkaltiname, su priežastim ar be priežasties, kad tik galėtume prieš ką nors sukilti? Nei šios šviesios garbanos, kurias tu pešioji, nei šios krūtinės baltumas, kurią apimta nevilties taip negailestingai daužai, pasiuntė mirtį nešantį šviną į tavo mylimą brolį: kaltų ne čia ieškok.

Titas Livijus, pasakodamas apie Romos kariuomenę Ispanijoje žuvus dviems broliams, didiems pulkų vedliams, priduria: Flere omnes repente, et offensare capita[4]. Tai įprastas elgesys. Ir filosofas Bionas[5] šmaikščiai atsiliepė apie karalių, kuris gedėdamas rovėsi plaukus: “Negi jis iš tiesų mano, kad nuplikimas palengvins netektį?”. Kam iš mūsų neteko matyti žaidėjų, kramtančių ir ryjančių kortas, kandžiojančių lošimo kauliuką tik tam, kad kam nors atsikeršytų už prarastus pinigus. Kserksas plakė Helesponto jūrą, rišo ją grandinėmis, plūdo nešvankiausiais žodžiais, be to parašė laišką Atoso kalnui[6], mesdamas jam iššūkį. Kyras keletą dienų užlaikė visą kariuomenę, bandydamas atkeršyti Gyndo upei dėl baimės, kurią jis patyrė per ją keldamasis. Kaligula įsakė sugriauti vieną labai gražų namą dėl to, kad jo motina kažkada jautė malonumą ten būdama[7].

Pamenu kaip vaikystėje liaudis pasakojo apie kaimyninės šalies karalių, kuris, patyręs Dievo rykštės skonį, prisiekė jam atkeršysiąs. Jis įsakė, kad niekas dešimt metų paeiliui Dievui nesimelstų, Jo neminėtų, anei, kol bus karaliaus valia, Juo netikėtų. Šia istorija norėta apibūdinti ne tiek tos tautos, apie kurią kalbama, kvailumą, kiek tuščiagarbiškumą. Šios dvi ydos visuomet keliauja kartu, tačiau, tiesą sakant, tokiuose poelgiuose daugiau arogancijos nei proto trūkumo.

Imperatorius Augustas, patyręs siaubingą audrą jūroję, supyko ant dievo Neptūno ir, siekdamas jam atkeršyti, šventinių žaidynių cirke atidarymo metu įsakė nuimti Neptūno statulą, kur ji stovėdavo tarpe kitų dievų[8]. Šį jo poelgį galima mažiausiai pateisinti iš visų, anksčiau aprašytųjų, tačiau dar mažiau pateisinamas jo vėlesnis elgesys. Pralaimėjęs mūšį Germanijoje, vadovaujamą Kvintilijaus Varo, iš pykčio ir nusivylimo Augustas be perstojo pradėjo daužyti galvą į sieną rėkdamas vieną ir tą patį: “O Varai, grąžink mano legionus”[9]. Tačiau beprotiškiausiai elgiasi tie, kurie kreipiasi tiesiai į Dievą ar į likimą, lyg jis galėtų išgirsti mūsų nusiskundimus, taip į savo veiksmus įpainiodami ir šventvagiškumą.

Tuo jie panašūs į trakus, kurie, griaudžiant ar žaibuojant, stoja į titanišką kovą su dangumi, kad strėlių smūgiais grąžintų Dievą į protą[10]. Taigi, kaip byloja senas Plutarcho cituojamas poetas[11],

“Neturėtumėm pykti dėl to, kas įvyko

Tai mūsų kančių nepalengvins”.

Vis tik mes niekuomet nebūsime pakankamai kritiški savo proto nukrypimų atžvilgiu.


[1] “Ir kaip vėjas tuščioj vietoj tik veltui išeikvoja savo jėgas, jei pakeliui nesutinka storų miško medžių kamienų” (Lukanas, Farsalija, III, 362)

 

[2] Iš Plutarcho “Periklio gyvenimo”, I, 104.

[3] “Kaip Panonijos meška dar labiau suagresyvėja, kai į ją pataiko libiečio strėlė, paleista iš plono diržo. Supykusi sukasi aplink savo žaizdą ir siekia įkąsti tam, kas ją pervėrė, taip persekiodama geležį, kuri sukasi kartu su ja”. (Lukanas, Farsalija, VI, 220)

[4] “Visi verkti ir galvas daužyti pradėjo” (Titas Livijus, XXV, 37). “Du broliai” yra Publijus ir Gnėjus Scipionai.

[5] Iš Cicerono “Tuskulo pokalbių”, III, 26.

[6] Iš Plutarcho “Kaip suvaldyti pyktį”, V, 57.

[7] Du paskutiniai pavyzdžiai iš Senekos “Apie pyktį”, III, 21 ir 22. Tik, pasak Senekos, Kaligula įsakė nugriauti tą namą, nes jo motina buvo įkalinta jame.

[8] Iš Svetonijaus “Augusto gyvenimo”, XVI.

[9] Iš ten pat. XXIII.

[10] Pagal Herodotą, IV, 94.

[11] “Kaip suvaldyti pyktį”, IV.

Publikuota “Literatūroje ir mene”, 2009 m. vasario 20 d. Nr. 8.

Parašykite komentarą