“Kitas” šalia tavęs

“Kitas” – tai kažkas, esantis už mano paties ribų, bet galintis mane pasiekti ir prasiskverbti į mane tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Kaip mes priimame “kitą”? Vertindami pagal save. “Kito” supratimas yra labai problematiškas, nes mes linkę į egoizmą, savisaugą. Pirmiausia pasirūpiname savimi, kad mums būtų patogu, gera, malonu. O jei “kitas” kažkokiu tai būdu trukdo mūsų laimę (užstoja saulę), mes jį niekiname, plūstame, apkalbame, laikome jį niekšu, pačiu blogiausiu Visatoje. Taip vyksta bendravimas tarp individų, nebūtinai žodžiais, bet ir išraiškomis, kūno povyza. O jeigu mes pabandytume įsijausti į “kitą” ir situaciją apžvelgti jo akimis? Kaip mes elgtumėmės vienu ar kitu atveju?

Neseniai teko matyti filmą “Promises” (Pažadai) apie Izraeliečių ir Palestiniečių santykius. Dokumentinis filmas – projektas pristato vaikus, gyvenančius Jeruzalėje ar aplink ją įsikūrusiose stovyklose. Vaikai, patys patyrę priešingos stovyklos smurtą, be to, prisiklausę senelių bei tėvų pasakojimų, atvirai reiškia neapykantą vieni kitiems.

Žydų vaikai palestiniečius vadina teroristais, nenori turėti su jais nieko bendro, tuo tarpu palestiniečių vaikai sakosi galį net užmušti žydą, jei tik pasitaikytų gera proga. Filmo pabaigoje žydų ir palestiniečių vaikai suvedami į vieną krūvą, žaidžia žaidimus, dalijasi nuomonėmis, bet vėl išsiskiria ir grįžta į skirtingus pasaulius. Tik kuliminacija, kuomet parodomas kūdikių gimimas tiek izraeličių, tiek palestiniečių šeimose priverčia susimąstyti. Juk visi mes turime teisę būti “čia”. Niekas negali jaustis už mus viršesnis, nurodinėti, ką mes turime daryti. Visi mes gimstame vienodai lygūs, nepriklausomai ar esame turtingi, aš vargšai, ar esame juodi ar balti. Turi teisę būti ir “kitas”, turi teisę gyventi savo gyvenimą, savo, o ne mūsų.

Nepateisinu smurto prieš “kitą” bet kokia prasme, tiek fizine, tiek moraline. “Mylėkime artimą savo, kaip patys save”, sakė Jėzus. Bet ar tai įmanoma? Atskirtis tarp “manęs” ir “kito” yra nesusiejama? Taip, jeigu nebandome susieti. Prieš plūsdami kitą ar apkalbėdami, ar smurtaudami, pabūkime nors keletą sekundžių to “kito” vietoje, ir tuomet elkimės kaip tinkami. Bendraukime ir išklausykime “kitą”, tuomet pabandykime rasti abiems priimtiną sprendimą, kad galėtume taikiai kartu gyventi. Tokia ir minėto filmo pamoka, kuri, reikia tikėtis, pasiekė nors keletos širdis.

Kiekvienas, pakėlęs ranką prieš “kitą” yra teroristas, be jokių pateisinimų.