Montenis – abejojantis, ieškantis, bandantis

Montenis – autorius, abejojantis savo kūryba: ar ji gali kam nors iš viso patikti? Galbūt dėl to iš pradžių ji buvo skirta tik siauram skaitytojui ratui – draugams, giminaičiams. Iki pat gyvenimo galo jis nuolat taisė savo tekstus, nuo pat pirmojo leidimo 1580 m. iki 1588 m. leidimo, kurį jis ir toliau peržiūrinėjo. Visa kūryba apima beveik 20 metų, nuo pat pasitraukimo iš Bordo Parlamento (1571 m.) iki mirties (1592 m.). Visas tekstas sudarytas iš daugybės sluoksnių, papildymų, redagavimų. Skubotai pasirodžiusį ir su klaidomis 1580 m. leidimą Montenis taiso savo kelionės po Italiją metu bei išleidžia naują 1582 m. leidimą, kuriame tūstančiai pataisymų, dešimtys papildymų ir naujų citatų. 1588 m. leidimas pasipildo trečiąja knyga ir talpina 641 papildymą ir naujas citatas. Siekis pažinti save ir pateikti save “kitam” nuo šiol skiriamas ir tiems skaitytojams, kurie jo nepažįsta. XVI a. yra kritinis metas, abejonių, vertybių permąstymo laikas. Kalbėtis su kitu – tai privilegijuotas būdas pažinti save. Diskutuoti, pateikti kitam savo nuomonę yra sokratiškas menas. Monteniui būdingas laisvas mąstymas, kalbėjimasis su visais kaip lygus su lygiu, jis nevaržomas jokių sistemų, žanrų, nesistengia išlaikyti nuoseklios ideologijos, daryti išvadų ar nurodinėti, įtikinėti. Tai pirmoji autobiografija prancūzų kalba. Tai kvietimas pajusti mūsų būties sudėtingumą.

Montenio išmintis yra nuolatinis ieškojimas, per “bandymus”, kuriuos reikia kaityti kaip visumą, kaip gyvenimo apžvalgą, o ne atskirus skyrius nuo bet kurio sakinio.Ta išmintis visų pirma gimsta iš dialogo su Antikos didžiaisias autoriais, į kuriuos pasineria Montenis (ypač nuo 38 metų). Jis ją įgyja per skaitymą, savo asmeninius apmąstymus, kuriems paskatina Sokrato pavyzdys.