Natūralumo siekis

Viskas yra mūsų pačių rankose. Dabartinis jaunimas yra tas pagrindas, kuris galėtų ir privalėtų pradėti kitą – sveikesnį ir ekologiškesnį gyvenimo etapą. Mūsų eilė gimdyti ir auklėti vaikus. Tai yra didžiulė atsakomybė, taip mes prisidedame prie ateities pasaulio kūrimo. Ar turime kažkokių vizijų, iliuzijų, kaip galėtų atrodyti tobulas pasaulis? Tikriausiai mintyse iškyla rojaus vaizdelis: vešlus sodas, kuriame gali rasti saldžiausių vaisių, sveiki ir gražūs žmonės, su šypsenomis veiduose ir spindinčiomis akimis… Vis tik Dievas išvarė žmogų iš rojaus už tai, kad šis susidėjo su šėtonu – nukrypo iš Dievo nurodyto kelio ir pasekė egoizmo, nuodėmių ir paklydimų keliais. Mūsų pareiga yra siekti sugrįžimo į rojų. O reikia rodos tiek nedaug – natūralumo. Taigi, pagimdę kūdikėlį, pirmiausia duokime tai, kas jam priklauso – motinos pieno, gryno oro, sveiką, neužterštą chemikalais, aplinką, savo šypseną ir bučinius. Veskime jį siauru natūralumo takučiu nenatūralumo jūroje, skatinkime sveiką mitybą, fizinius žaidimus, kūrybiškumą, bendravimą. Taip pamažu nepajusime, kaip siauras takutis išauga į platų kelią, o nenatūralumo jūra virsta vos pastebimu šaltinėliu.

Būdami jauni, žmonės manosi galį kalnus nuversti, visiškai netausoja savęs, tačiau niekur nedingsi, ateityje viskas atsiliepia sveikatai. Vietoj to, kad džiaugtųsi ramia ir sveika senatve, jie vos pajuda, geria vaistus saujomis, kankinasi ir nebegali pasidžiaugti anūkais. Tad rūpintis savimi reikėtų nuo pat jaunumės, o savo vaikus auklėti, kad mylėtų save, nuo pat gimimo. Per rūpesčius ir vargus žmonės nebemato pražystančio pavasario, nesvajoja žvelgdami į mėnulį, neberašo eilių. Paprasčiausiai nuolat gyvena kažkur kitur, tik ne čia ir dabar. Galbūt pirmiausia reikėtų pradėti nuo savo aplinkos, savęs pažinimo – tiesiog apsidairyti aplinkui, pastebėti tai, kas anksčiau neužkliuvo už akių. Pajausti dabarties momentą, įsiklausyti į save, pamąstyti kas aš ir kokios mano vertybės. Žmogus yra kūrybiška asmenybė, sukurta pagal Dievo paveikslą, tačiau, kad jis kurtų gėrį, ta kūryba turėtų sklisti iš pat jo širdies, turėtų būti paremta tam tikromis vertybėmis ir turėti tvirtą dievišką pagrindą. Visa kita kūryba yra niekinė, nes ji veikiau griaunanti, nei kurianti.

Tikrąsias vertybes labai greitai nustelbia netikri pranašai: pinigai, garbė, valdžia. Žmogus negali būti natūralus siekdamas valdyti kitus, būti viršesniu už aplinkinius. Jis niekuomet nežvelgs į savo pavaldinį kaip į partnerį, kaip į lygiai tokį patį žmogų kaip ir jis pats. Gali pasivadinti kokiu tik nori titulu, juk vis tiek liksi tik žmogus. Gali gyventi kokiuose tik nori rūmuose, tave gali garbstyti šimtai gerbėjų, vis tiek liksi tik žmogus. Galbūt vieną dieną ateis supratimas, kad svarbiausia gyvenime yra motinos pienas kūdikiui, artimo meilė, sveikata ir vidinė ramybė. Tačiau gali būti jau per vėlu…

Parašykite komentarą