Nerval „El desdichado“

Nerval (tikroji pavardė Labrunie) (1808-1855) žavėjosi Plejados poetų išaukštintomis poetinėmis formomis: elegijomis, sonetais, odėmis, domėjosi XVI a. poezija, kas, be abejo, turėjo įtakos ir jo paties kūrybai. Jis pasižymėjo kaip puikus vertėjas, išvertė Goethe’s „Faustą“, Heine’s eiles. Bičiuliavosi su Teophile Gautier, Alexandre Dumas, su kuriuo kartu dalyvavo itin bohemiško pobūdžio literatų grupėje Mažasis Senaklis, kuri galiausiai išvirto į „Hašišininkų klubą“.  Nerval poezijoje dominuoja romantinis deizmas, jis jautė aistrą „dvasių pasaliui“. Nuo 1851 m. iškentė eilę nervinių priepuolių, kurie 1855 m. baigėsi savižudybe.

1854 m. „Ugnies dukterų“ leidime be 7 novelių knygos pabaigoje randame ir 12 sonetų, bendru pavadinimu „Chimeros“. „Chimerų“ sintaksė yra aiški, kalba paprasta, tačiau prasmė „nepagaunama“.  Dažniausiai keliantis abejonių yra tapatybės klausimas.  Pats Nerval šiuos eilėraščius vadina „pamišusiais“, nes jie sukurti haliucinacijų, kurias js regėdavo nervinių priepuolių, metu.

„El desdichado“- pirmasis ciklo sonetas. Jis yra netaisyklingas: ketureilių rimas kryžminis, trieilių – cdd cee. Tokį pat išdėstymą sutinkame ir trečiajame šio ciklo sonete „Jėzus Alyvų kalne“. Eilutėse po dvylika skiemenų.  Soneto pavadinimas pasiskolintas iš Walter Scott „Ivanhoe“ paslaptingojo riterio, netekusio nuosavos pilies. Dažniausiai vertėjų pateikiamas vertimas iš ispanų kalbos: „Netekęs palikimo“. Nerval pasirinko šį pavadinimą, nes ir jis neteko kažko, kas jam buvo brangu: mylimos moters.

Šio soneto konstrukcija yra labai įdomi, vyrauja tapatybės paieška: pirmajame stulpelyje pristatoma keturguba tapatybė, vėliau prašoma grąžinti keturis objektus. Trieiliai prasideda dvigubu klausimu, nurodant keturias įmanomas tapatybes, toliau paminint keturis moterų personažus.  Pažymėtina, kad vienintelis Orfėjo vardas atskirtas nuo kitų: ko gero poetas galiausiai susitapatina su juo.

Pirmajame posmelyje poetas kalba apie save patį. „Nebėr žvaigždės manos“ – jo moteris mirus, o jis pats skendi tamsybėse, gedintis, be paguodos, apimtas nevilties. Antroje strofoje randame biografini faktą: jo ir mylimosios kelionę į Italiją, Neapolį. Trečiame stulpelyje poetas kelia klausimus apie savo tapatybę. Amūro ir Febo vardai siejasi su Afrodite, grožio, meilės deive ir Apolonu, saulės, muzikos, poezijos dievu. Paskutiniame trieilyje poetas pamini Orfėją, kurio likimas toks kaip ir jo paties: amžiams prarastos meilės kančia. Eilute „Pergalingai dukart yriaus Acheronu“ Nerval prisimena du itin sunkius jo gyvenime laikotarpius ir jų sėkmingą įveikimą.

Originalo tekstas:
El Desdichado

Je suis le Ténébreux, – le Veuf, – l’Inconsolé,
Le Prince d’Aquitaine à la Tour abolie :
Ma seule Etoile est morte, – et mon luth constellé
Porte le Soleil noir de la Mélancolie.

Dans la nuit du Tombeau, Toi qui m’as consolé,
Rends-moi le Pausilippe et la mer d’Italie,
La fleur qui plaisait tant à mon coeur désolé,
Et la treille où le Pampre à la Rose s’allie.

Suis-je Amour ou Phébus ?… Lusignan ou Biron ?
Mon front est rouge encor du baiser de la Reine ;
J’ai rêvé dans la Grotte où nage la sirène…

Et j’ai deux fois vainqueur traversé l’Achéron :
Modulant tour à tour sur la lyre d’Orphée
Les soupirs de la Sainte et les cris de la Fée.

Vertimas į lietuvių kalbą:

El desdichado

El desdichado

Paniurėlis esu, – našlys, – negailėtas,
Akvitanijos aš princas  dūliam bokšte (1) :
Nebėr manos žvaigždės (2) , –  ir liutnia žvaigždėta (3)
Melancholijos (4) jau  juoda  Saule gobstos.

Tu, kur mane guodei tamsioj kapų nakty,
Grąžink  Pozilipą, Italijos jūrą,
Ir  gėlę, sopulius malšinusią širdy,
Altaną, kur rožės su vynmedžiais siūra.

Febas aš, Amūras?… Lusignan, Biron‘as  (5)?
Karalienės lūpom raudona dar kakta;
Grotoj sapnavau aš, kur plauko sirena (6)…

Pergalingai dukart yriaus Acheronu (7) :
Mainydamas tonus vis lyroj Orfėjo –
Atdūsius šventosios su dejonėm fėjos .


[1] Pirmosios eilutės primena Gėtės „Fausto“ Tulės karaliaus dainą, kurią Nerval taip išvertė: karalius, našlys, nepaguostas, užsidaręs bokšte.

[2] Mylimos moters netektis.

[3] Poeto liutnia tapatinama su Lyros žvaigždynu: soneto pabaigoje paminima ir Orfėjo lyra.

[4] Garsi Albrecht Durer graviūra „Melancholija“. Ten vaizduojama ir juodoji Saulė.

[5]Kritikai labai įvairiai interpretuoja šią eilutę, išskiriama daugybė tapatybių : Febas, tai dievas Apolonas ar Gaston Phoebus iš Akvitanijos, Foix kunigaikštis, Biron – admirolas, Henriko IV draugas, vėliau nukirsdintas už išdavystę, ar Lord Byron, kurio pavardė kartais būdavo užrašoma ir tokiu būdu. Šioje eilutėje galima išskirti nemažai priešpriešų: dvi dievybės Amūras ir Febas ir du mirtingieji – Lusignan ir Biron ; Amūras pasmerktas niekuomet neišvysti savo mylimosios Psichės priešpriešinamas su Febu – saulės dievu, tai siejasi su Lusignan, kuris negalėdavo matyti savo žmonos tam tikromis dienomis. Lusignan gali būti ir personažas iš Akvitanijos (Nerval protėvis iš tėvo pusės), priešpriešinamas su Biron (protėviu iš motinos pusės).

[6] Mizeno iškyšulyje yra sirenos grota.

[7] Nerval prisimena du itin sunkius jo gyvenime laikotarpius ir jų sėkmingą įveikimą.