Siela ir kūnas: sąjunga ar priešprieša

M. A. Screech – Renesanso literatūros specialisto, Oksfordo universiteto profesoriaus mintys.

Montenis pateikia idėjas tam, kad vėliau jas atmestų. Jo skepticizmas (kuris yra tikrai mažesnis, nei įprasta manyti), pasireiškia tuo, kad jis nepripažįsta kitų minčių vien dėl to, kad jas išsakė koks nors žymus autorius: prieš tai jis turi jas apsvarstyti, išbandyti savo paties asmenine patirtimi. Tai visa apimanti refleksija apie tai kaip reikia gyventi ir mirti. Montenį reikia skaityti kaip visumą, o ne atskirais gabalais, kaip kad dažnai daroma. Tai labai svarbu, norint suprasti šį autorių. Montenis bando išsiaiškinti ar Platono filosofija, teigianti, kad norint išsiaiškinti tiesą, reikia atskirti sielą nuo kūno, yra teisinga (pagal Platoną, reikia atsiverti idėjų pasauliui). Platonas “Fedone” rašo apie sielos atskyrimą nuo kūno: Sokratas pareiškia, kad reikia praktikuoti mirtį, apmąstyti mirtį. Nuo pat pirmosios savo knygos Montenis seka šiuo idealu, ypač skyriuje “Filosofuoti – tai mokytis mirtis” (I, 20). Paskutiniame savo skyriuje Montenis prieina išvados, kad toks atskyrimas yra pavojingas. Pasak Aristotelio, yra du būdai sužinoti tiesą: tai mąstymas (cogitatio) ir patyrimas. Montenio manymu, šioje vietoje galima apsieti ir be Aristotelio, jis stengiasi suprasti ne Aristotelį, o save patį. Tai tikra revoliucija. Vėliau Montenis prieina kitos išminties, jog filosofuoti – tai mokytis gyventi, siekti sielos ir kūno sutarimo, simbiozės, o ne atskyrimo.  Siela turi nuraminti kūną, dalintis su juo džiaugsmais ir vargais. Kūnas taip pat turi pareigų sielai. Toks kūno sureikšminimas pareina iš Cicerono, mat jis vienas iš nedaugelio Antikos autorių, skyrusių didelį dėmesį kūnui. Tai turi ryšį ir su krikščionybe, juk “dienų gale” kūnai bus prikelti. Kaip ir Sokratas, Ciceronas išmoko Montenį mąstyti savimi.

Parašykite komentarą