Žinojimas

Mumyse glūdi visa ko žinojimas. Jį atsinešėme sulig pirmąja sėkla, atklydusia iš anapus ir sudygusia šioje planetoje. Mes žinom nežinodami, kad žinom, tačiau kasdien atrandam po dalelę to žinojimo paslapčių.

Kol žmogus apie tai nemąsto, tol neįtaria turįs tą suvokimą. Geriausias būdas pažinti save ir mus supantį pasaulį yra meditacija, arba vidinis susitelkimas – matymas ir jutimas ne žodžiais, o jausmais. Ką aš galiu parašyti ar pasakyti tokio, ko nežinotų kitas? Žodžiais nieko, nes tam, kam priskirti žodžiai – jau žinoma. Naujai iš nežinios išplėštiems dalykams sukuriami nauji žodžiai ar pavadinimai. Juk pavyzdžiui žvaigždės, planetos, kurias atrandame nepradeda egzistuoti jas atradus, jos sėkmingai būna iki tol, tik dar žmogaus nerastos. Ir gauna pavadinimus. Ir mes apie jas sužinom. Dienoraščio rašymas – viena iš vidinio susitelkimo formų, bandymas suprasti save, savo vidų, jausmus. Išplėšti iš nežinios. Tai pastangos skurdžiais ir limituotais žodžiais aprašyti išgyvenimus, rasti atsakymus į amžinus klausimus. Kai kosmoso dulkė pasisėjo, o Motina Žemė ją priėmė ir sudaigino, prasidėjo netrūkstantis procesas, besitęsiantis iki šiol, neužmušamas. Pernelyg didelis nors išlikti, palikti po savęs, pratęsti. Toks nekaltas Rojaus herojus Adomas, pasidavęs Ievos traukai, pradėjo pažinimą, pagimdė gėrį ir blogį – Abelį ir Kainą. Iki šiol kovojame su blogiu, visaip kaip aukštindami gėrį. Ir kas pasakys – gera ta prigimtis ar bloga? Lengviau būti blogam. Norint būti geram reikia pastangų. Lengviau tingėti nei dirbti. O kas yra gera, kas bloga? Kas nusprendė, kad dirbti gerai, o tingėti blogai? Galima dirbti ir savo darbu atnešti tiek nelaimių, skausmo, vargų, ar iš vis jokios naudos. O tingint gali šauti į galvą genealių minčių. Sakoma, kad Niutonas tinginiavo išsitiesęs po obelim, kuomet nukritus ant galvos obuoliui supratęs, kad egzistuoja žemės trauka. Beje, ji ir iki Niutono egzistavo, mes tai jautėm, vėliau šiam reiškiniui sugalvojom žodžius ir apie tai mokomės mokykloje.

Montenis rašė “bandymus”, bandydamas pažinti save. Keista, bet daugiausia prirašė apie mirtį. Be jokios abejonės tai labiausiai žmoniją jaudinantis dalykas. Vieni jos bijo, kiti – laukia, kaip kokio išganymo nuo žemiškųjų kančių. Koks teisus jis buvo rašydamas, kad mirties laukimas ir jos baimė gali privesti prie ankstyvo pasitraukimo iš gyvenimo. Iš gyvenimo. To stebuklo, to atsitiktinumo, to nepaprasto atsitiktinumo, kad iš vis čia atsiradęs. Nors patyręs ir džiaugsmo ir kančių, vis tik visų pirma patyręs, ką reiškia pagyventi šioje planetoje. Tokia galimybė nepasitaiko kasdien. Išeiti gali lengvai ir greitai, bet kažką prarasi, prarasi tos galimybės atkarpą, pyrago gabalą. Gyvenimą reikia skanauti, kad ir ką jis atneštų, išgyventi viską, ką sutinki pakeliui, kad kuo geriau pažintum save ir aplinką, kurioje egzistuoji. Ar gali būti po tokių minčių svarbu kažkokie pinigai?

Parašykite komentarą